BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visiems forever alone

Laikas nustoti savęs gailėtis. Bet apie viską nuo pradžių.

Mano viena gera draugė dažnai skundžiasi, kad vis neturi vaikino. Šiaip jau ji pana, verta grieko. Atrodo gerai, išmano stilių, gražiai rengiasi. Vaikinų dėmesiu nesiskundžia, bet rimtesnės draugystės neužmezga. Pažiūrėjęs iš šono, to nepasakytum (ir apskritai, žiūrint iš šono juk viskas atrodo kitaip, ar ne). Tai kur bėda? Bėda ne bėda, bet ji pernelyg savininkiška. Į draugystę pasineria visa galva, perskuba ir vaikinus tai išgąsdina. Po dar vienų nepavykusių santykių ji klausia manęs, kas su ja negerai. Aš atsakau, kad su ja viskas gerai, bet ji negali tikėtis skirtingų rezultatų, kol kartos tą pačią klaidą.

Aišku, stiprus argumentas čia būtų pasiteisinimas, kad „na, aš esu toks žmogus, negaliu pasikeisti“. Tiesa. Žmonėms sunku keistis. Bet čia man visada norisi paklausti, ar negali, ar nenori keistis. Nenoras keistis visada susijęs su susitaikymu su esama padėtimi, nes ji atneša kažkokią naudą. Pavyzdžiui, tu esi storas ir nori sulieknėti, bet to nedarai, nes tau patinka skaniai ir daug valgyti, tu tingi sportuoti. Arba, visiems skelbi, kad nori mesti rūkyti, bet nepaisant to lauki progos, kada galėsi sutraukti dūmelį. Žinai, kad tai nesveika, bet tau patinka pokalbiai prie dūmo, tau smagu apsvaigti, pabūti „prie chebros“. Panašiai elgiasi ir tie vienišiai, kurie nuolat skundžiasi, kad neturi antros pusės. Užuot sąžiningai pažiūrėję į veidrodį ir pasimokę iš klaidų, jie prisigalvoja įvairių pasiteisinimų („manęs nesupranta“, „aš kitoks“, „aš ieškau tikrų jausmų“, „man nereikia bet ko“) ir laukia užuojautos bei pritarimo iš aplinkinių. Gavę tą užuojautą, jie nusiramina ir niekas nesikeičia. Galiu prirašyti dar daug pavyzdžių – bet esmė išliks ta pati – susitaikymas su esama padėtimi rezultatų neatneš, o savęs gailėjimasis veda į niekur.

Taigi, noriu, kad žinotum, jog tas „forever“ labai jau simbolinis. „Forever“ iki tol, kol tu aiškiai suvoksi, jog esama padėtis tavęs netenkina bei pradėsi ją keisti.

Patiko (34)

Rodyk draugams

komentarai (27) | “Visiems forever alone”

  1.   ole rašo:

    blogiausia, kai zinai, kad tikrai visa gyvenima busi forever alone ir tai zlugdo.:( net neisivaizduoju, kaip sumazint poreiki buti mylimai ir kaip nemastyt apie vienisa ateiti kaip apie blogi:(. gal patarimu siuo klausimu? kas nors?
    (beda neisprendziama- grozio nebuvimas. nera akivaizdziai matomu kokiu defektu isoreje, bet bendras vaizdas baisus. o del patogumo nenoriu su manim susididejusio zmogaus).

  2.   Ignas rašo:

    Čia jau priklauso nuo tavo pačios požiūrio, nes tik mylėdamas save žmogus parodo kitiems, kad jis gali būti mylimas. Kokia ta išore bebūtų ir kaip banaliai beskambėtų, bet atsiras tas žmogus, kuriam patiks tavo išvaizda, arba bent jau jam ji nebus svarbiausia tavyje.Dėl to negali teigti į priekį visam gyvenimui, kad būsi ‘forever alone’ …
    Taigi, pats paprasčiausias patarimas būtų pradėti mylėti save tokią, kokia esi,t.y. susigyventi su savimi. Paprasčiausiai nustoti verkus ir žlugdant save tokiomis mintimis pati padėtis tikrai nepagerės. Yra normalu, kad žmogui reikalinga meilė ir kiti jausmai, dėl to tų poreikių nereikia slopinti, o kiek galima “investuoti į save” tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, vietoje to. Pati nurodei, kad defektų nėra , o tai parodo, kad visą kitą galima gan paprastai išspręsti. Tiesiog pradėk tobulinti kūną, puoselėti save, pagaliau makiažas šį tą pageriną, šukuosena taip pat,galbūt pasikeisk stilių, na moterys tą geriau suvokia ir turėtų nujausti savo silpnąsias vietas. Galiausiai užssimk nauja veikla, tam , kad neturėtum laiko galvoti, kad tu vėl viena diena iš dienos . Požiūris į save - va kur paslaptis.

  3.   Mano sokoladas rašo:

    na, išvaizda tikrai nėra kažkokia neišprendžiama problema, tereikia tikro noro ją keist.. arba jei noro nera del kažkokiį principų, reik rast žmogu su panašiais principais, tokių būna.. Kitaip tariant apsidairęs pamatysi, kad lygiai taip pat randa sau poras ir gotai ir storuliai, ir dažytos blondinės, ir bomžai. Jei nori “saldainiuko” nuo viršelio, tai ir pats/pati turi pasidaryti tokiu “saldainiuku”, jei nori vaikščioti su treningais, tai ieškok kito treninginio..

    Tikroji tų pastoviųjų vienišių problema ir bėda manau kažkoks specifinis elgesys, ar požiūris į santykius ar dar į kažką… Realiai tai net nebūtinai reiškia, kad tas viską gadinantis elgesys yra labai blogas, tiesiog matyt tokį elgesį ar požiūrį propaguojančių ir norinčių su tokiu žmogum būti mažiau. Taigi jei atitinkamos atrosios pusės neatsiranda, reiškia reikia keisti elgesį/požiūrį. Deja.. jei suprasti kaip keisti išvaizdą iš esmės yra paprasta, nes tai lengvai apčiuopiama - pažiūri į veidrodį, pažiūri į gražų pavyzdį. Čia kaip visi žino, kad norint suplonėt reik mažiau valgyt, daugiau sportuot. Bet kaip keisti elgesį jei tu jo nematai veidrodyje? jei nė pats nežinai ar nori jį keisti, nes nežinai į ką keisti? Iš šono visada geriau matosi, bet retas kuris pasakys ką iš to šono mato.. Pačiam ant savęs elgesio ir požiūrio problemas pastebėti labai sunku. Galima metų metus skaityti visokius ten ale patarimų straipsnius, bet taip niekada ir neatrasti ką iš tikrųjų darom ne taip.
    Kartais kažkiek gal gali padėti draugai.. jie ne akli, gal kažką mato. Bet jiems irgi sunku pamatyti draugo/es problemą, nes tas “baisusis” elgesys dažniausiai pasitaiko prie potencialaus “kandidato”. Taigi geriausiai ką mes darome ne taip galėtų pasakyti mūsų vienoki ar anoki buvusieji ir tuoment jau galėtumėm mokytis iš savo klaidų, bet.. jie kažkaip nelinkę į tokius klausimus atsakinėti :D daug paprasčiau “nusiplauti rankas”, juk tai ne jų problema..

  4.   Kolega Ignui rašo:

    >> Čia jau priklauso nuo tavo pačios požiūrio, nes tik mylėdamas save žmogus parodo kitiems, kad jis gali būti mylimas.

    Sorry, bet tai yra nuvalkiota frazė iš pop-psichologijos žurnalų. Turėk tu bet kokį požiūrį, bet jei merginai/vaikinui nesi simpatiškas/-a - neturi jokių šansų. Paklausk savęs, ar pradėtum bendrauti su mergina, kuri nors ir aktyvi, šauni, protinga, linksma ir pozityviai į viską žiūri, bet… tavęs kaip pana netraukia. Jei ir pradėtum - tai tik kaip su draugu, t.y. kaip su belyte būtybe, ir tai, jei ji yra labai įdomi ir traukia kaip žmogus. O jei ji fiziškai nepatraukli, ir plius nėra super sociali ar labai charizmatiška, kas tave paskatintų iš viso į ją atkreipti dėmesį?
    Beje - iš kur turi kilti meilė sau, jei priešinga lytis tave ignoruoja? Iš kur minėta (mano pavyzdyje) mergina turėtų semtis pozityvo, jei visos jos simpatijos jos nepastebėjo, arba atstūmė? Dažniausiai, iš nesekmių kyla nusivylimas priešinga lytimi ir cinizmas, o ne pozityvas.

    >> Kokia ta išore bebūtų ir kaip banaliai beskambėtų, bet atsiras tas žmogus, kuriam patiks tavo išvaizda, arba bent jau jam ji nebus svarbiausia tavyje.

    Būtinai atsiranda tik romantiniuose filmuose. Bet gerai, tarkime vienas kitas per visą gyvenimą atsiranda, ir kas iš to? Pirma - galbūt tas, kuris atsirado tau pačiam nepatiks. O net jei ir patiks - žmonės gali vienas kitam netikti, charakterio bruožais arba požiūriu į gyvenimą. Simpatiški žmonės pakeičia ne po vieną partnerį, kol suranda tą, su kuriuo jaučiasi laiminti ir gali pilnai save realizuoti. Naivu tikėtis, kad nesimpatiškam žmogui svajonių partneris pasitaikys tarp tų kelių atvejų.

    >> Taigi, pats paprasčiausias patarimas būtų pradėti mylėti save tokią, kokia esi,t.y. susigyventi su savimi.

    Ir kaip tai galima padaryti? Jei priešinga lytis tave sistemingai ignoruoja, iš kur gali atsirasti meilė sau? Lengva pasakyti, bet kaip galima nuoširdžiai patikėti savimi, jei persekioja pastovios nesekmės? Tiesa, pasitaiko narciziškų asmenų, kurie laiko save afigienais, nepaisant kitų nuomonės, bet tokių yra vienetai, ir tai dažniausiai kyla dėl psichologinių sutrikimų.

    >> Galiausiai užssimk nauja veikla, tam , kad neturėtum laiko galvoti, kad tu vėl viena diena iš dienos .

    Tai ne sprendimas, o bėgimas nuo problemos, atseit: neturi ko valgyti - ne bėda, pažaisk kokį žaidimą, užsimirši, kad esi alkanas. Tiesa, gyvenime taip elgiasi nemažai žmonių - pasineria į karjerą, visuomenės gyvenimą. Atspėk, ar jie labai laimingi.

    >> žlugdant save tokiomis mintimis pati padėtis tikrai nepagerės.
    O čia pilnai sutinku. Reikia stengtis mastyti pozityviai, bandyti jausti malonumą iš paprastų smulkmenų. Surasti sau antrą pusę tai nepadės, bet geriau juoktis, nei verkti, ypač kai ir viena ir kita - beprasmiška.
    Taip, greičiausiai niekada nebūsi laimingas/-a, bet malonios gyvenimiškos smulkmenos leis apie tai kuriam laikui pamiršti.

  5.   femmeg rašo:

    Žavus įrašas, Colombo :) Vienatvė gali būti nuostabi būsena, jei žmogus išmoksta ją priimti kaip laisvę, o ne kaip bausmę. Kur kas blogesnis dalykas yra vienatvė dviese…

  6.   rednails rašo:

    Kolega, persūdei kaip reikiant. maždaug, niekada nesusirasi antros pusės, čia užburtas ratas, net nevark?
    man tai kažkaip atrodo, kad pirmiausia reikia koncentruotis į SAVO gyvenimą, išsikelti sau tikslus ir jų siekti, nesėdėti vietoje. tie visi filmai suformuoja nuomonę, kad tavo gyvenimas šūdinas bus tol, kol neatsiras TAS žmogus. realybė - pirmiausia susikuri sau patinkantį gyvenimą, pradedi pats sau patikti, TADA atsiranda tas žmogus, kaip vyšnia ant pyragėlio.

  7.   Kolega rednails rašo:

    >> Kolega, persūdei kaip reikiant.
    Nereikia skaityti tarp eilučių - parodžiau keletą sunkumų, su kuriais susiduria “forever alone” tipo žmonės. Jei kur nors perdėjau - pacituok.

    >> maždaug, niekada nesusirasi antros pusės, čia užburtas ratas, net nevark?

    Siūliau neverkti, susitaikyti su tuom, ir stengtis gauti malonumą iš kitų dalykų. Beje, kaip žmogus turėtų “vargti”?

    >> man tai kažkaip atrodo, kad pirmiausia reikia koncentruotis į SAVO gyvenimą, išsikelti sau tikslus ir jų siekti, nesėdėti vietoje. tie visi filmai suformuoja nuomonę, kad tavo gyvenimas šūdinas bus tol, kol neatsiras TAS žmogus.

    O koks žmogaus, kaip biologinės būtybės, tikslas? Kažin ar daug gražių daiktų, išsilavinimas, verslas ar socialinė padėtis. Человеку нужен человек (Andrei Tarkovsky). Asmenybei bręstant atsiranda kito žmogaus artumo poreikis, kurį, tiesa, galima sublimuoti į akademinę veiklą, socialinės padėties siekimą ir panašius dalykus, bet pasitenkinimo tai neatneša - sunku kovoti su biologija ir instinktyvia trauka.

  8.   Kolega to femmeg rašo:

    >> Vienatvė gali būti nuostabi būsena, jei žmogus išmoksta ją priimti kaip laisvę, o ne kaip bausmę.

    Badas yra nuostabi būsena, jei žmogus išmokstą jį priimti kaip laisvę nuo maisto, o ne kaip bausmę - sorry, nesusilaikiau be ironijos. O jei rimtai - žmogus turi įgimtus poreikius (artumas yra vienas iš jų), ir jų nepatenkinimas kažin ar žmoguje palieka ką nors nuostabaus. Žinoma, malonu iš šalies stebėti žmogų, kurs būdamas vienas išlieka stiprus, pilnas pozityvo, bet ar jis tikrai jaučiasi laimingas? Galbūt jis moka gerai paslėpti jausmus, ir iš šalies atrodo, kad jis laisvas ir džiaugiasi savo laisve, o aš poroje sprendžiu tokias ir anokias problemas, ir jam be abejonės geriau nei man…
    Beje, kaip sakė E. Fromm, laisvė stiprina vienišumo ir atskirties jausmą - čia šiaip, mintis pamastymui.

  9.   sapiose rašo:

    Visiškai nesutinku, jog pasakymas “nereikia bet ko” yra pasiteisinimas. Išeitų, jog galime būti su visiškai bet kuo, čia tik mums patiems reikia keisti požiūrį ir tiesiog labai panorėti nebūti forever alone?
    Man vienai būti patinka, tokia ir liksiu, iki kol buvimas dviese atrodys patrauklesnis. O tai ir nutiks tuomet, kai apsireikš tas ne bet kas. Juk būtent tai ir yra visko pagrindas. Jei galėtume sukurti santykius su kiekvienu, argi ne taip ir padarytume?
    Ir aplamai, žmonės nesikeičia, keičiasi tik jų fasadas, o juk anksčiau ar vėliau svečiai įsibraus ir į vidų.

  10.   femmeg rašo:

    Kolega, kalbant apie sarkazmą ir ironiją, tai įtariu, kad be išankstinės intensijos ji atsitiktinai atsirado fiziologinių ir emocinių žmogaus poreikių palyginime. Badas ir vienatvė negali būti lyginami tokiame kontekste, nebent kurtume absurdo pjesę… Vidinė žmogaus laimės ir pozityvumo būsena priklauso nuo daugybės faktorių ir paties žmogaus požiūrio. Taigi, aš lieku prie savojo… O atsakant į mintį pamąstymui - A. Šopenhaueris rašė, jog tik būdamas vienišas žmogus suvokia, kas yra laisvė ir tie, kurie bijo būti vieniši, tiesiog niekada nepažino tikrosios laisvės.

  11.   Kolega to femmeg rašo:

    >> Kolega, kalbant apie sarkazmą ir ironiją, tai įtariu, kad be išankstinės intensijos ji atsitiktinai atsirado fiziologinių ir emocinių žmogaus poreikių palyginime.

    Hmm… tikrai, netinkamai palyginau. Paimkime kitą pavyzdį - saugumo poreikį (emocinis poreikis). Ar gali žmogus jaustis laimingas, jei jis negali patenkinti saugumo poreikio?

    >> Vidinė žmogaus laimės ir pozityvumo būsena priklauso nuo daugybės faktorių ir paties žmogaus požiūrio.
    Artumas - vienas iš tų faktorių. Tavo teiginys nuskambėjo taip, lyg vienatvė būtų teigiamas dalykas, vedantis prie dar geresnės būsenos, jei moki ją priimti. Mintis labai motyvuojanti ir graži, bet man atrodo tolima nuo realybės. Galbūt kai kurie žmonės gali artumo trūkumą kompensuoti kitų faktorių deriniais, bet nesuprantu, kaip šio faktoriaus atsisakymas leidžia patirti geresnę būseną, nei jo neatsisakymas.

    >> A. Šopenhaueris rašė, jog tik būdamas vienišas žmogus suvokia, kas yra laisvė ir tie, kurie bijo būti vieniši, tiesiog niekada nepažino tikrosios laisvės.
    Tai nei patvirtina, nei paneigia E. Fromm mintį.

  12.   Mano sokoladas rašo:

    Man iškyla toks natūralus klausimas.. o kiek laiko, Kolega, jau esi vadinamųjų Forever Alone saraše? Nes nu gal man tik pasirodė, bet pasijuto, kad daug nuoskaudų išliejai komentaruose, manyčiau taip linkę elgtis nelabai laimingi žmonės..

    <>

    Tai galbūt, bet o gal ne? Visi mes tiesiog neįtikėtinai skirtingi. Dauguma jaučiame tą artimo žmogaus poreikį, bet vieni didesnį, kiti mažesnį. Man kažkaip sunku save įtikinti, kad galiu jaustis laiminga viena, bet tikrai turiu draugių/ų, kurie viegungio gyvenimu džiaugiasi ir džiaugėsi ir tikrai neapsimetinėja. Kodėl esu tikra, kad neapsimetinėja? Na.. tie kurie šiuo metu vieniši, negaliu sakyt, kirskit ranką, tikrai jie nemeluoja… :D bet turiu keletą draugių, kurios dabar laimingos su vaikinais, o prieš tai buvo laimingos be jų. Iš esmės manau ne vienam yra tekę girdėti, jog ta antra pusė atsiranda būtent tada kai tu jau esi patenkintas tuo ką turi, kaip rednails minėjo “kaip vyšnia ant pyragėlio”.

    Kitaip tariant, nėra reikalo ieškoti priežasčių kodėl neįmanoma būti laimingu - reikia bandyti laimingu būti.
    Man kol kas sunkokai sekasi, bet taip sakant, “ant to dirbam” :D aplink yra gražių pavyzdžių, tai kam “kopijuoti” bloguosius? :P

  13.   Mano sokoladas rašo:

    velnias.. kažkur pradingo Kolegos citata.. kadangi nematau kaip čia būtų galima pakoreguot,, Žodžiu tarp tų “varnelių” turėjo būt:

    “Žinoma, malonu iš šalies stebėti žmogų, kurs būdamas vienas išlieka stiprus, pilnas pozityvo, bet ar jis tikrai jaučiasi laimingas? Galbūt jis moka gerai paslėpti jausmus.. “

  14.   Kolega to Mano sokoladas rašo:

    >> Man iškyla toks natūralus klausimas.. o kiek laiko, Kolega, jau esi vadinamųjų Forever Alone saraše?

    Tai nesvarbu (We are Anonymous…). Visas bendravimo internetu grožis - nežinodamas nieko apie pašnekovą koncentruojiesi ties jo mintimis, o ne reputacija.

    >> Nes nu gal man tik pasirodė, bet pasijuto, kad daug nuoskaudų išliejai komentaruose, manyčiau taip linkę elgtis nelabai laimingi žmonės..

    Neturiu jokių nuoskaudų (tiesa, turiu, kaip ir visi žmonės, bet nelieju jų ant kitų), nereikia skaityti tarp eilučių. Stengiuosi parodyti kitą pusę (apie kurią sąmprotauju iš asmeninio patyrimo ir žmonių stebėjimo), apie kurią nerašoma žurnaluose ar motyvaciniuose straipsniuose. Jei kur nors su mano logika nesutinki - pacituok, padiskutuosim.

    >> Visi mes tiesiog neįtikėtinai skirtingi.
    Žmonės skirtingi, neneigsiu, bet yra įgimti biologiniai dalykai (seksualinė trauka priešingai lyčiai, motinystės/tėvystės instinktas ir t.t.), kurie būdingi visiems žmonėms. Tiesa, skirtingi žmonės bręsta skirtingai, yra žmonių per 30m, kuriems artumo dar nereikia, bet tai jau labiau išimtis iš taisyklės. Yra vienuolių, filosofų, kurie pasitenkinimą gauna iš neapčiuopiamų dalykų (meditacija, filosofija), bet tokių irgi yra labai mažai. Tikrai nenoriu suvienodinti visų žmonių (iš šalies greičiausiai taip atrodo), bet kai žmogus teigia, kad jam nereikia artumo - kas labiau tikėtina, ar kad žmogus yra vienas iš tos nedidelės grupės, ar kad jis turi psichologinių problemų (kompleksai, saviapgaulė)?

    >> viegungio gyvenimu džiaugiasi ir džiaugėsi ir tikrai neapsimetinėja.
    Žmogus dažnai apgaudinėja pats save, racionalizuodamas savo nesekmes. Lengviau pasakyti (ypač sau), kad esi išrankus, nei kad nevykėlis. Kaip anekdote apie bezdžionę ir nepasiekiamą bananą, kuris greičiausiai yra neprinokęs. Žmogus gali pasakyti, kad jam nieko nereikia, ir nuoširdžiai tuo tikėti. Tiesa, yra žmonių, kurie iš tikrųjų nenori artumo dėl patirtos psichologinės prievartos (iš sutuoktinio, tėvų), dėl kurios visi artimi santykiai jiems su ja asocijuojasi, bet tai yra kompleksas, su kuriuo reikia kovoti, o ne kelti ant pjedestalo, pavadinus “laisve”. Ypač tai būdinga išsiskyrusiems vyresnio amžiaus žmonėms - nusivylę dėl patirtos nesekmės ir pasislėpę po cinizmo kauke, jie visiems pasakoja, kad vieniems yra daug geriau, nes bla bla bla (daug protingų argumentų), tuo pačiu tikėdamiesi, kad vieną dieną įvyks stebuklas. Biologija daro savo, jai nusispjaut ant racionalumo ir logikos.

    >> turiu keletą draugių, kurios dabar laimingos su vaikinais, o prieš tai buvo laimingos be jų.
    Kalbėjau apie Forewer Alone, čia truputėlį kitas atvejis.

    >> Iš esmės manau ne vienam yra tekę girdėti, jog ta antra pusė atsiranda būtent tada kai tu jau esi patenkintas tuo ką turi, kaip rednails minėjo “kaip vyšnia ant pyragėlio”.
    O kada žmogus būna patenkintas tuo, ką turi? Žmogaus poreikiai auga su laiku.

    >> Kitaip tariant, nėra reikalo ieškoti priežasčių kodėl neįmanoma būti laimingu - reikia bandyti laimingu būti.
    Tokia ir buvo mano reziume. Paskaityk mano atsakymą rednails.

    >> bet taip sakant, “ant to dirbam” :D
    O kuo pasireiškia “darbas”? Tiesiog labai įdomu.

  15.   koment rašo:

    Kolegos citata: “kaip sakė E. Fromm, laisvė stiprina vienišumo ir atskirties jausmą ”

    Manau jis norejo pasakyti, kad laisve, kai esi neisijunges i ivairiausias soc. grupes, kuria vienisumo jausma. (populiari socialogu isvada) O ne, kad neturi seksualinio partnerio. Argi ne taip?

  16.   Kolega to koment rašo:

    >>Manau jis norejo pasakyti, kad laisve, kai esi neisijunges i ivairiausias soc. grupes, kuria vienisumo jausma. (populiari socialogu isvada) O ne, kad neturi seksualinio partnerio. Argi ne taip?

    Jei skaityti pažodžiui, tai taip, tačiau… argi pora (kalbėjau ne apie sekso partnerį, o apie porą, du skirtingi dalykai) nėra tokia pati socialinė struktūra (nors ir nedidelė), kurioje žmogus gali save realizuoti? Ir galbūt net svarbesnė už visas kitas.

  17.   koment rašo:

    sociologai sako, kad zmogus jauciasi laisvas ir vienisas, kai nera isijunges bent i viena soc. org. , kas privercia ji pasijusti visuomenes dalimi.
    visuomenes dalimi.
    todel visiskai nemanau , kad tai tinka poros atveju.
    maziau pavieniu citatu skaitymo, daugiau kuriniu skaitymo! :D

  18.   sonipalmas rašo:

    Kolega, iš esmės darai viena labai didelę klaidą, nesugebi suprasti, kad kiekvieno žmogaus požiūris yra skirtingas, ir kiekvienas ne tik gali, bet ir mąsto savotiškai. Kiek supratau, tau atrodo neįmanoma, kad žmogus gali būti vienas, ir apskritai pagrindinis tikslas žmogui yra turėti antrą pusę. Ir kas įdomiausia, kad tu tokius žmones net sugebi sakyti, kad tokie žmonės apsimetinėja. Sugebėk suprasti, kad ne visi į gyvenimą žiūri ir mąsto apie jį taip pat, kaip tu, nes toks požiūris labai trumparegiškas ir tikrai nepadės nei darbo sferoje, nei santykiuose. :) O šnekant apie blogą, iš esmės teisingos mintys. :)

  19.   koment rašo:

    siaip pritariu Kolegai, kad zmones yra is prigimties socialiniai padarai - jiems reikia bendravimo su aplinkiniais, taip pat juos valdo instinktai - jiems reik seksualiniu santykiu.
    visgi, vieniems maziau, kitiems daugiau - egzistuoja introvertai, ekstravertai, aseksualai, itin seksualus zmones.
    manau kai kuriais atvejais zmogus gali jaustis laimingas ir budamas ne poroje, bet komunikuodamas su aplinkiniais zmonemis.
    tiesa, dauguma yra tokiu, kurie jausis labai nelaimingi budami ne poroje. visgi, manau dauguma susideda su betkuo, kad nebutu vienisi. to pasekoje, labai daug problemu atsiranda.
    laimingos poros, visa gyvenima gyvenancios meileje, yra isimtiniai atvejai, manau.

    dar noreciau pakometuoti Kolegos fraze: “Būtinai atsiranda tik romantiniuose filmuose. Bet gerai, tarkime vienas kitas per visą gyvenimą atsiranda, ir kas iš to? Pirma - galbūt tas, kuris atsirado tau pačiam nepatiks. O net jei ir patiks - žmonės gali vienas kitam netikti, charakterio bruožais arba požiūriu į gyvenimą. Simpatiški žmonės pakeičia ne po vieną partnerį, kol suranda tą, su kuriuo jaučiasi laiminti ir gali pilnai save realizuoti. Naivu tikėtis, kad nesimpatiškam žmogui svajonių partneris pasitaikys tarp tų kelių atvejų.”

    gyvenimo praktika rodo, kad grazus zmones pritraukia pavirsutiniskus zmones, kuriems nusisvilpt ant grazuoliu charakterio. todel grazuoliai keicia partnerius dazniau vis nusivildami. o negrazus zmones jei ir susibendrauja su kuo, tai ju santykiai remiasi ant kur kas tvirtesnio pagrindo - asmeniniu savybiu.
    apskritai negraziu zmoniu beveik nera- dabar egzistuoja makiazas, sportas, kt. beto visu skonis skirtingas ir, galiausiai, susipazinus su zmogumi jis gali tapti simpatiskas ne del fiziniu savybiu.

  20.   Marija rašo:

    Žiauriai nesutinku su autoriaus mintim „man nereikia bet ko“, kuri išskirta vos ne ironiškai. Negi, gerbiamas autoriau, nori pasakyti, kad reikia trankytis su kuo papuola, vien todėl, kad būtum kietas? Negi kiekviena mergina BŪTINAI turi turėti vaikiną? Mane, asmeniškai, šita mintis žeidžia, nes aš tikrai nenoriu pirmo pasitaikiusio, vien todėl, kad kažkieno akyse neatrodyčiau “forever alone”. Ir išvis, tai, ką ką tik perskaičiau, buvo šiek tiek keista. Aišku, sutinku su tuo, kad reikia keistis, ne tik keisti kitus, bet iš esmės smerkti merginas, kurios nenoriu belekokio ir ieško tikrų, gražių, ilgalaikių jausmų yra šiek tiek žema.

  21.   kaip numesti svori rašo:

    na tikrai taip ir yra, pataikej i 10 :) silpni zmones visada randa pasiteisinima ir niekada nepripazins, kad jie yra per silpni atsisakyti savo senu iprociu arba malonumu tokiu kaip pvz skaniai pavalgyti

  22.   vertimu biuras rašo:

    neprisistate kas parase apie sociologus, bet jis yra teisus.
    kad isvengti vienatves reikia isijungti i socialine veikla, kad tureti maziau lasvo laiko ir daugiau bendravimo galimybiu.

  23.   sidaz rašo:

    Gal visi vaikinai buvo zaidejai , speju susipazindavo klubuose …

  24.   Leagere rašo:

    Gerai - sakykim, esi storas. Visada buvai. Priešinga lytis rodo dėmesį nebent neblaivioj būklėj, ir tai ne pačiu maloniausiu būdu. Tau bloga būti tokiam kūne, o pajusti meilę sau - be šansų. Neapgaudinėji savęs ir kitų, tiesiog pripažįsti, kad iš tiesų esi per silpnas atsisakyti ir įpročio, ir malonumo, kaip štai rašė kažkas. Nevykėlis, bevalis. Ir KAS TADA?

  25.   grikiu dieta rašo:

    kas tada? jei nori keisti turi kazka daryti. viskas priklauso nuo noro Leagere. Kai labai nori tai pakeisi ir savo poziurius ir gyvenimo buda. reikia tik noreti…
    Visiems kas nori keistis, bet truksta motyvacijos rekomenduociau paziureti filma “The living matrix”. Youtube yra preview.

  26.   Rūtelė rašo:

    Skaitydama autoriaus draugės aprašymą, iškart susimąsčiau, ar nebus taip, kad kuris mano draugų čia po slapyvardžiu patarimus dalina - nes aprašas tai viens prie vieno :) Ir kažkaip puikiai su tuo susitaikiau. Žinoma, švenčių, socialinių dalyvavimų ar mielumo trūkumo priepuolio metu, visad pasižadu sau pasikeist ir pagaliau „padirbėt su savim“ (no pun intented), bet kaip tikra tinginė, po to nusispjaunu. Kadangi šiuo metu yra kitų prioritetų, į pasimatymą dar yra su kuo nueit, tai taip ir slenka dienos.. čia kaip su dietom visokiom. Jo, nuo rytojaus pradėsiu, bet ir toliau šokoladą ryji vakarais, ir susimąstai, tik kai į džinsus nebeįtelpi :))) Šiaip pritariu komentavusiems, kad reikia nuo savęs pradėt ir keistis, ir kad beveik viską savyje galima „pasigerinti“, bet kartais kyla ir tos „alcheminės“ nesąmonės, kad tave mylės tokį, koks esi. Kurgi :)

  27.   sidaz rašo:

    Rutele, jei nori kazka keisti tai ieskok nekomerciniu patarimu kur zmones patarineja, nes nori jaustis svarbus, bet ne del pinigu, siulau perskaityti keleta knygu ir po kazkiek laiko keisis poziuris.

    Vietoj sokolado gali vartoti Phenibut - jo sudedamos dalys veikia kaip sokolado tik neina i lasinius ir duoda meiles pojuti

Rašyk komentarą